Kodėl alkis nėra priešas, o sotumas – ne visada signalas

Daugelyje dietų alkis vaizduojamas kaip problema. Kažkas, ką reikia „įveikti“, „numalšinti“ ar „perlaužti“. Sotumas, priešingai, pateikiamas kaip tikslas – ženklas, kad viskas padaryta teisingai. Tačiau realybėje šie signalai yra gerokai sudėtingesni, nei dažnai pasakojama.

Kai mityba ilgą laiką grindžiama taisyklėmis, ryšys su kūno signalais palaipsniui silpnėja. Alkis ima kelti nerimą, o sotumas – abejones.

Alkis nėra klaida sistemoje

Alkis yra fiziologinis signalas, rodantis, kad kūnui reikia energijos. Tai nėra silpnumo požymis ar valios trūkumas. Tačiau dietų kultūroje alkis dažnai interpretuojamas kaip kliūtis, kurią reikia ignoruoti arba „apžaisti“ vandeniu, kava ar užimtumu.

Ilgainiui toks požiūris keičia alkio suvokimą. Žmogus pradeda nebejausti, kada iš tiesų yra alkanas, o kada tiesiog pavargęs, įsitempęs ar per ilgai nevalgęs. Alkis tampa painus, neaiškus, kartais net gąsdinantis.

Kodėl sotumas ne visada veikia taip, kaip tikimės

Sotumas dažnai suvokiamas kaip aiškus signalas: „užtenka“. Tačiau jis priklauso nuo daugelio veiksnių — valgymo tempo, emocinės būsenos, miego, net valgymo aplinkos. Pavargus ar patiriant stresą sotumo jausmas gali vėluoti arba būti silpnesnis.

Todėl valgymas pagal griežtas porcijas ar laiką ne visada padeda. Kartais sotumas ateina per vėlai, kartais — visai ne taip, kaip tikėtasi. Tai nėra „sugedęs kūnas“, o natūrali reakcija į aplinkybes.

Dietos ir nutrūkęs signalų ryšys

Ilgalaikės dietos dažnai moko nepasitikėti kūnu. Valgyti „pagal planą“, o ne pagal pojūčius. Ignoruoti alkį, jei „dar ne laikas“. Sustoti, net jei sotumo dar nėra. Tokiu būdu ryšys tarp kūno ir sprendimų silpnėja.

Kai dieta baigiasi, žmogus lieka be orientyrų. Nebelieka taisyklių, bet ir kūno signalai nebėra aiškūs. Tai viena iš priežasčių, kodėl po dietų dažnai atsiranda persivalgymo epizodai — ne dėl „nesusivaldymo“, o dėl sutrikusio signalų atpažinimo.

Alkis gali būti skirtingas

Svarbu suprasti, kad ne visas alkis yra vienodas. Yra fizinis alkis, kuris kyla palaipsniui, ir yra staigus, intensyvus noras valgyti, kuris dažnai susijęs su per dideliais ribojimais ar nuovargiu. Kai ilgai nevalgoma, kūnas linkęs „reikalauti“ greitos energijos.

Dietos dažnai šių skirtumų neatsižvelgia. Alkis tampa vienalytis priešas, nors iš tiesų jis gali būti naudinga informacija apie tai, kas vyksta kūne.

Kodėl „pakentėti“ dažnai atsisuka prieš mus

Trumpam alkį galima ignoruoti. Tačiau kai tai tampa nuolatine strategija, kūnas pradeda reaguoti stipriau. Alkis didėja, potraukiai stiprėja, o kontrolė silpnėja. Tai ypač dažna vakare arba savaitgaliais, kai dingsta dienos struktūra.

Tokiose situacijose dažnai sakoma, kad „trūko disciplinos“. Tačiau dažniau tai yra natūrali reakcija į ilgalaikį ribojimą.

Sotumas nėra tik „pilnas skrandis“

Sotumo jausmas priklauso ne tik nuo suvalgyto kiekio. Jį veikia valgymo tempas, maisto struktūra, emocinė būsena. Greitai valgant, ypač skubant ar dirbant, sotumas dažnai ateina pavėluotai. Tai nereiškia, kad buvo suvalgyta „per daug“ — dažnai tiesiog nebuvo laiko pajusti.

Lietuviškoje kasdienybėje tai labai įprasta: pietūs darbo vietoje, valgymas „tarp reikalų“, vakarienė pavargus. Tokiomis sąlygomis sotumo signalai tampa neryškūs.

Pasak World Health Organization, sveika mityba yra susijusi ne tik su maisto pasirinkimu, bet ir su valgymo ritmu, aplinka bei gebėjimu atpažinti kūno signalus. Ignoruojant šiuos aspektus, ilgalaikiai mitybos pokyčiai tampa sunkiai palaikomi.

Ką keičia kitoks požiūris į alkį

Kai alkis nebelaikomas priešu, keičiasi ir sprendimai. Valgymas tampa ne reakcija į taisykles, o atsakas į poreikį. Tai nereiškia valgyti bet ką bet kada. Tai reiškia grąžinti dialogą su kūnu, kuris dažnai būna nutrūkęs po daugybės bandymų laikytis dietų.

Tai vienas svarbiausių posūkių nuo kontrolės link tvarumo.

Kur ši tema veda toliau

Toliau šiame straipsnių cikle bus kalbama apie metabolizmo mitus — apie tai, kas iš tiesų lėtina medžiagų apykaitą, o kas yra tik populiarūs paaiškinimai, neatitinkantys realybės. Tai natūralus tęsinys, kai pradedame suprasti, kad kūnas nėra priešas, kurį reikia „sutaisyti“.

Kartais didžiausias pokytis mityboje prasideda tada, kai leidžiame sau valgyti ne prieš kūną, o kartu su juo.

👁️ 3 peržiūrų

Panašūs straipsniai