Sovietmetis buvo okupacijos ir griežtos kontrolės metas, kai žmonių pasirinkimo laisvė buvo labai ribota. Laimei, iš to išsivadavome. Tiesa, tuo laikotarpiu pirmo būtinumo prekės atrodė pigios, tačiau tikrasis vaizdas atsiskleidžia pažvelgus į perkamąją galią bei deficitą. Istorikas atskleidė, kokios kainos vyravo sovietmečiu ir kokia iš tikrųjų buvo prekių ar maisto kokybė.
Istorikas Algirdas Jakubčionis teigė, kad pirmo būtinumo prekės sovietmečiu buvo pigios.
„Galima pradėti nuo to, kad pirmo būtinumo prekės iš tiesų buvo pigios.
Pavyzdžiui, didelis kepalas duonos kainavo 36 kapeikas, kavos puodelis – 8 kapeikas. Degtinė septintajame dešimtmetyje kainavo 3 rublius 50 kapeikų, vėliau – 4 rublius 12 kapeikų, ir tada ji jau „Ekstra“ vadinosi“, – sakė ji.
Atlyginimų vertinimas sovietmečiu
Ekspertas pabrėžia, kad kainas būtina vertinti kartu su atlyginimais ir realia perkamąja galia.
„Vis dėlto kainas reikia vertinti kartu su atlyginimais: pradedantis darbininkas uždirbdavo apie 60 rublių, pradedantis dėstytojas – apie 120 rublių.
Studentų valgykloje buvo galima pavalgyti už 60–80 kapeikų, o stipendija siekė apie 40 rublių, tad viską reikėtų lyginti su perkamąja galia“, – įvertino jis.
Pašnekovo nuomone, tiek sovietmečiu, tiek šiandien kainos priklauso nuo žmogaus pajamų.
„Kalbant apie kainų skirtumus, daug kas priklausė būtent nuo perkamosios galios.
Ir šiandien matome panašią situaciją: vieni skundžiasi, kad kainos didelės, kiti, gaunantys didesnius atlyginimus, sako, kad nueina ir nusiperka be problemų.
Sovietmečiu taip pat reikėjo vertinti ne tik nominalias kainas, bet ir tai, kiek žmogus galėjo už savo atlyginimą įsigyti“, – dalijos pašnekovas.
Anot istoriko, viena didžiausių problemų buvo deficitinės prekės ir jų trūkumas valstybinėje prekybos sistemoje.
„Didelė problema buvo deficitinės prekės, tai yra tokios, kurių buvo sunku arba išvis neįmanoma gauti.
Reikia prisiminti, kad sovietmečiu nebuvo rinkos ekonomikos – prekyba buvo valstybinė. Labiausiai trūko užsieninių prekių: avalynės iš Čekoslovakijos ar Vengrijos, vyriškų baltinių iš Vokietijos ar Rumunijos.
Jos buvo laikomos kokybiškesnėmis, todėl labai paklausios. Automobiliai taip pat buvo didžiulis deficitas – juos skirdavo „pagal paskyras“, o gavusieji dažnai „atsidėkoti“ turėdavo“, – pasisakė jis.
Deficitas sovietmečiu
A. Jakbučionis atkreipia dėmesį, kad deficitas sovietmečiu kartais skatindavo ir korupciją bei smulkų sukčiavimą prekybos sistemoje.
„Deficitas skatino ir įvairias machinacijas. Parduotuvės turėjo įvykdyti planą, todėl jų vedėjai eidavo į bazes prašyti deficitinių prekių, neretai su „dovanėlėmis“.
Gavus prekių, jos būdavo pasidalijamos ar parduodamos pažįstamiems.
Pasitaikydavo ir smulkesnio sukčiavimo: birūs produktai nebuvo fasuoti, juos pildavo į popierinius maišelius, dažnai nepripildavo iki galo, manipuliuodavo svarstyklėmis ar grąža.
Tokia sistema sudarė sąlygas pasipelnyti“, – akcentavo jis.
Istorikas, aptaręs prekių kokybę, prasitarė, jog sovietmečiu maisto produktai dažnai buvo natūralesni ir trumpesnio galiojimo, nes neturėjo tiek priedų. Esant žaliavų trūkumui, ji blogėdavo – pavyzdžiui, per žemės ūkio krizę į duoną maišydavo bulves (kai kur iki 30 procentų).
Taip pat, kaip ekspertas kalbėjo, Sovietų Sąjungoje atsirado ir „kokybės ženklas“, kuriuo buvo žymimos geresnės prekės, bet tai paradoksalu – jei dalis prekių turi kokybės ženklą, vadinasi, kitos jo neturi ir yra prastesnės.
Vietinės gamybos pramoninės prekės, pasirodo, dažnai buvo nekokybiškos: batai greitai susidėvėdavo, kulnai atšokdavo, net spalva poroje galėdavo skirtis.
Specialios parduotuvės sovietmečiu
A. Jakubčionis apibūdino kasdienių maisto produktų deficitą ir specialias parduotuves privilegijuotiesiems.
„Galiausiai, kai kurių maisto produktų deficitas buvo itin ryškus: majonezas, konservuoti žirneliai, pietų vaisiai – apelsinai, mandarinai, bananai. Citrusai dažniausiai pasirodydavo tik prieš Naujuosius metus.
Norint apeiti deficitą, veikė specialios parduotuvės, skirtos nomenklatūrai. Ten pasirinkimas buvo geresnis nei paprastose parduotuvėse, bet vis tiek ribotas – dažniausiai po vieną rūšį kiekvieno produkto“, – pastebėjo jis.
Ir kaip pridūrė istorikas, nors prekės formaliai egzistavo, jų įvairovė ir prieinamumas buvo labai riboti sovietmečiu.
„Kaip yra pasakęs vienas žmogus, net prasčiausioje Amerikos maisto prekių parduotuvėje pasirinkimas buvo didesnis nei tokioje sovietinėje specialioje parduotuvėje.
Taigi formaliai prekės egzistavo, bet jų įvairovė ir prieinamumas buvo labai riboti“, – tęsė jis.
